Kažkaip labai tradiciškai tapo prieš/per Rugsėjo 1-ąją brūkštelti vieną kitą sakinuką...reikšmingą ar nelabai, bet...pats laikas apibendrinti prabėgusią šuoliais vasarą, kuri buvo turininga, spalvinga, šilta, karšta ir su liūtiniais lietumis...pasidžiaugta ežerais, jūra, miškais ir net Suvalkijos lygumomis, surengta paroda (kuri vis dar eksponuojama Zyplių dvare), aplankytas pamario kraštas, apkabinti senai matyti giminės, pabuvota su senais, gerais, ištikimais draugais...

Neretai pagalvoju kaip viskas šuoliais bėga, laikas kaip srauniausia kalnų upė, be galimybės sustoti, ar nuklysti į užutekį, tuomet liūdesys trumpam perbėga, bet, prisiminus kiek nuveikta, kiek pamatyta, kiek naujų ,puikių žmonių sutikta, kiek ilgų vakarojimų ir nesibaigiančių plepesių iki paryčių būta-tuomet suprantu, laiko tėkmės sustabdyti neįmanoma, bet atsigręžus atgalios yra ką prisiminti...

Kiekvieną rugsėjį šaukiu savo Mūzą sugrižti... gana jau po šaltą, rytinę rasą braidyti ir artėjančio rudens rūkus sklaidyti...laikas namolio...laikas...