Bandžiau pradėti rašliavą kokius keturis kartus…ir vis mesdavau šį reikalą, suprasdama, kad emocijos ir įspūdžiai tokie švieži, kad net kunkuliuoja, o tai neleidžia susikaupti.

Šiandien jaučiuosi keistai, kaip beje, ir vakar po parodos...nesinori verkšlenti, bet tai ko gero tiesa, kai ilgas laukimas, sunkus darbas, kūrybinės kančios tęsiasi ilgai- vėliau tetrokšti greičiau visa tai pristatyti, lyg išleisti garą iš garo mašinos...o jau tada- palengvėja...slėgis sumažėja ir lengva ,lengva , kad net klausi savęs : „ O kas toliau? „...minčių potencialas didelis,  galvoje viena mintis keičia kitą, bet sekančią parodą planuosiu greičiausiai ir vėl tik po poros metų...

Vakarykščios nuotaikos likučiais gyvendama-nuoširdžiai dėkoju VISIEMS , skyrusiems savo brangų laiką mano kukliai personai ir mano darbams. Jūsų dovanotas laikas man- tai pati didžiausia ir vertingiausia dovana...labai malonu, kad ratas draugų, bičiulių, kolegų, pažįstamų tik didėja. Panašu, kad  Kultūros ir komunikacijos centro erdvė- tiko tokiam gausiam būriui gerbėjų. Liūdna, kad nespėjau Jūsų visų pakalbinti ir apkabinti...bet džiugu, kad yra vilties susimatyti ateity...Su Meile, Jolanta

Keletas akimirkų...visų čia ir nesudėsi, emocijų ir nuotaikos Tik mažas guršnis...bet gaivus...