Alyvos tik... Žiūrėsi ir žiūrėsi...
Didžiuliai violetiniai žiedai.
Ir moteris tyliam šakų pavėsy,
Trapius pečius apgaubusi juodai...
Alyvos tik... Prasiskleidė alyvos.
Žydra šviesa ištryško pro šakas...
Pavasario vaiduoklis tartum gyvas
Nuo drobės ištiesė blyškias rankas...
Ir pažinau – didžiulės, tamsios akys,
Kažkas be galo artima jose...
Alyvos tik... Pavasarinės kekės –
Ir gedulas, sutirpęs žieduose... /J.Vaiciunaite/