2014 m. rugpjūčio 31 d., sekmadienis

Kažkaip labai tradiciškai tapo prieš/per Rugsėjo 1-ąją brūkštelti vieną kitą sakinuką...reikšmingą ar nelabai, bet...pats laikas apibendrinti prabėgusią šuoliais vasarą, kuri buvo turininga, spalvinga, šilta, karšta ir su liūtiniais lietumis...pasidžiaugta ežerais, jūra, miškais ir net Suvalkijos lygumomis, surengta paroda (kuri vis dar eksponuojama Zyplių dvare), aplankytas pamario kraštas, apkabinti senai matyti giminės, pabuvota su senais, gerais, ištikimais draugais...
Neretai pagalvoju kaip viskas šuoliais bėga, laikas kaip srauniausia kalnų upė, be galimybės sustoti, ar nuklysti į užutekį, tuomet liūdesys trumpam perbėga, bet, prisiminus kiek nuveikta, kiek pamatyta, kiek naujų ,puikių žmonių sutikta, kiek ilgų vakarojimų ir nesibaigiančių plepesių iki paryčių būta-tuomet suprantu, laiko tėkmės sustabdyti neįmanoma, bet atsigręžus atgalios yra ką prisiminti...
Kiekvieną rugsėjį šaukiu savo Mūzą sugrižti... gana jau po šaltą, rytinę rasą braidyti ir artėjančio rudens rūkus sklaidyti...laikas namolio...laikas...


2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

Antra diena-tikra atgaiva...kūnui ir mintim..."atvėso", sakyčiau net "atšalo" nejuokais...termometro stulpelis nekilo aukščiau +24 !!!! "Netvarka miške", pasak vieno animacinio filmuko herojų... 
Šalia boluoja ankstyvieji, baltučiai, dailučiai -alyviniai obuoliukai ir taip vilioja mintimis apie skanų, šviežių obuolių pyragą ar obuolienę, storu sluoksniu tepamą ant dar baltesnio naminio varškės sūrio....
Laukiam sugrįžtančio karščio...vasaros tiek nedaug...labai nedaug... savaitė kita ir obuoliai kvepės rudeniu...ir dangumi ims plaukti sunkūs , pritvinę švinu debesys....oi, apie ką aš čia??? Laukiam šilumos, laukiam saulės...iki rudens dar visa amžinybė...